Praūžė Vėjų šokiai

Į Šiaulių kultūros centro trečiaukštę salę vėjų ir vos juntamų gūselių, šuorelių ir pūstelėjimų atblokšti 2011 m. rugs. 28 d. rinkosi tradicija tapusių D. Martinaitinės ir Co. organizuojamų folklorinių ir liaudiškų šokių vakaronių gerbėjai. Rugs. 28 d. šokiai buvo skirti vėjams paminėti, nes daugeliui žinomose tikrų tikriausiais faktais paremtose sakmėse ir padavimuose, vėjas, sako, išskirtini dėmesį savo asmeniui įvertina. O su tuo vėju taip jau yra, kad jis, deramai palabintas ir pagarbintas, gali padėti tinkamai žiemai pasiruošt, iš anksto susižinojus kokia ji bus! Rugsėjo 29-oji vadinta Vėjų diena, todėl, kad niekieno nepaneigtas ir nebandytas patvirtint gamtos dėsnis skelbia: „tos dienos rytmečio vėjo kryptis išpranašaujanti būsimos žiemos orus. Jei vyrauja vakaris, žiema bus permaininga, su atlydžiais, jei pietys - šilta, jei rytys arba šiaurys - snieginga. Giedra per šią dieną žada itin šaltą žiemą“. Tad ir buvo visi kviečiami Vėją - žiemos pranašą – Vėjų dienos išvakarėse pasitikti linksmais šokiais!

Rinkosi gi žmonės patrypt ir patrepsėt, smagiai pasisukiot: drąsesnieji ir patyrusieji - kelt vėjus šokių sukiniais, mažiau patyrusieji - tuos vėjus gaudyt ir pasigaut, parsipūst mokėjimo ten, kur reikia, treptelt, šoktelt, suktelt, pliaukštelt, mergelę švystelt, berniukėlį grybštelt – trumpai tariant,- parsipūst visko, ko šokant tradicinį LT šokį gali prireikti. Itin stipriai tąvakar alsavo jūrinis-marinis-vakarinis, nes gal ir ne nuo pačios Baltijos jūrelės, bet, galima sakyt, jau visai nuo pat jos pakraštėlio – Šilutės, Šilalės – gausiausias dalyvių būrys šiame vėjuotame pasišokime Šiauliuose buvo susitelkęs į tikrą „kietų žemaičių“ vėjavaikių viesuliuką. Viesulams išlėkt pro 3-čio aukšto langus ir plėšyt stogų neleido vien tranki visiems gerai žinomų šokių muzika - nuo judriausių gransverų-grečenikių iki lėto (iš)kilmingojo drailino... Instrumentus kiekvieną sau būdingu balsu giedot meistriškai tądien prikalbėjo specialiai Vėjų šokiams susibūrusi trijų žmonių „kapelija“. Armonikos dumples traukė ir pirštais per mygtukynus bėgiojo Saulėtekio gimnazijos muzikos mokytojas Arūnas Stankus, būgnu (gal - net savadarbiu) per garsiakalbius it Perkūnas mušėsi tautodailininkas Albertas Martinaitis, dideliu smuiku, sulig žmogaus ūgiu (basetle), „žemais pjovė“ , o, prireikus aukštesnių, ir būgnelį su barškaliukais prigriebdavo pati šios ir kitų vakaronių organizatorė etnomuzikologė Diana Martinaitienė. Buvo ir kitų griežikų, bet jų garbių vardų nežinantis pasakotojas negali paminėt – vėjelis nupūtė. Muzikos netrūko ne tik aktyviai pagal ją šokantiems, bet ir vien jos klausantiems dalyviams – šokių salių kampus ir pasienius kartkartėmis vis apgyvenančiai sienramsčių ir kėdsėdžių subkultūrai.

Šokiai šokikams tiek smarkiai tiko ir patiko, kad net po Suktinio paskutinio tęsėsi Grečenikės ir kelių kitų visuotinai mėgstamų pakartojimu. Pagrindinės dalies ir visų pratęsimų pabaigoje tautodailininkas A. Martinaitis iki tol lyg niekur nieko mušęs būgną, staiga nutarė ypatingai primušti kelis dėmesį patraukusius dalyvius. Laimės ir nuostabos pliūpsnis vos neužmušė dviejų dalyvių. Akmens dirbiniu po kaklu pasikabinti buvo apdovanotas didžiausiu savo ūgiu išsiskyręs šokėjas, nes dangų raižant bei šokant ne taip jau ir lengva visokius aukštųjų sferų vėjus atlaikyti, pusiausvyros neprarasti. O sienramsčių-kėdsėdžių atstovas per prievartą - vaikinukas su gipso apdaila ant kojos, akmenį parsinešė tikriausiai už pasiaukojamą buvimą šokiuose visu savo asmeniu, išskyrus nelemtąja koja. Dar keletas mažųjų ar dideliųjų šokėjų parsivežė ne mažiau vertingus aukštųjų A. Martinaičio technologijų gaminius – ūžynes – kuriomis vėją net tykiausią dieną galima priprašyt kaukti viesulais – tik šį įrankį reikia pirma išmokti tinkamai pasibalnoti. Neturint ūžynės valdymo įgūdžių vietoj vėjo galima išgirsti visai pagrįstus šalia esančių ar net savo paties jaustukus ir ištiktukus neapdairiai trinktelėjus sau/kitiems per nosį.

Už Vėjų šokių vyksmo vietos - visos Šiaulių šokių kultūros centro, rūmo ir buveinės – dalyvius pasitiko juntamai vėjuotas vakaras. Tai tik patvirtino, kad vėjai dalyvavo, įsiskverbė pro langų plyšius, pasišoko kartu, todėl ir linksmai, visiems palankiai pūtinėjo, teikė daugiau greičio ir pagreičio namo grįžt toli skubantiems, vėsos – nuo šokimų sukaitusiems. Abejoti neverta, kad rengėjų galvose sukasi viesulai minčių ir idėjų, gal net jau ir konkrečių datų bei progų, kaip ir kada vėl susipūst visiems į būrį naujiems šokimams.

Vladas Simonauskis